6.12. Pranešimo mechanizmas ir pranešėjų apsauga

 

Vieno teisinio „pranešėjų“ (angl. whistleblowers) apibrėžimo nėra – tačiau šie asmenys visada siejami su pranešimais apie darbovietėje pastebėtus pažeidimus. Kitaip tariant, pranešėjai yra asmenys, kurie dėl savo darbo pobūdžio pastebi įvairius (įskaitant ir korupcinius) pažeidimus, bet, tuo pačiu, būtent dėl to, kad dirba tose vietose, apie kurias ir praneša, susiduria su kitokio pobūdžio galimomis neigiamomis pasekmėmis nei kiti pranešantys asmenys.

Pranešėjai gali būti persekiojami savo darbe ar net atleisti, nors dažnai savo pranešimais gali užkirsti kelią nusikaltimams ar net nelaimėms. Tuo tarpu, būtent tokie asmenys paprastai turi vertingos „vidinės“ informacijos, ypač, kai kalbame apie labai specifinių žinių reikalaujančias sritis, taip pat rengiant sutartis, dalyvaujant įvairiuose pirkimų ar palaugų teikimo konkursuose arba korupciją tokiose ekspertinių žinių reikalaujančiose srityse, kaip sudėtingų infrastruktūros projektų statyba ar aukštosios technologijos. Tuo pačiu, būtent dėl šių priežasčių, jų suteikiama informacija gali būti labai vertinga ir padėti užkirsti kelią rimtiems nusikaltimams ar nelaimėms.

Tarptautinė darbo organizacija pranešėjų daromą pranešimą apibrėžia kaip „Esamų arba buvusių darbuotojų pranešimą apie neteisėtą, netinkamą, pavojingą ar neetišką darbdavių veikimą“.

Įvairios tarptautinės organizacijos išskiria pranešėjus kaip asmenis, kuriems reikalinga speciali teisinė apsauga. Vis daugiau atskirų valstybių priima jiems apsaugoti skirtus specialius įstatymus arba keičia jau esančius teisės aktus taip, kad pranešėjai jaustųsi saugiau, bent jau teisiškai.

Efektyvūs pranešimų apie neetišką elgesį, sukčiavimą ir korupciją mechanizmai yra svarbūs sukčiavimo ir korupcijos prevencijai, su tuo susijusių įmonės rizikų valdymui ir užkardymui. Galimybė saugiai ir paprastai pranešti apie galimus korupcijos atvejus – itin svarbi kovos su korupcija dalis. Tačiau kol kas tik reta verslo organizacija Lietuvoje aiškiai viešai skatina apie pastebėtą neetišką ar galimai korumpuotą elgesį pranešti savo darbuotojus. Tuo tarpu būtent organizacijoje dirbantys darbuotojai paprastai geriausiai išmano su jų darbo specifika susijusias rizikas, iš arti mato kolegų elgesį ir gali laiku informuoti apie galimą sukčiavimą, korupciją ar kitą neteisėtą elgesį.

Vidinis pranešimų kanalas su aiškiais saugumo standartais bei aiški vadovų pozicija, skatinanti pranešti apie pastebėtus pažeidimus, gali tapti veiksminga priemone užtikrinti geresnį vidinių rizikų valdymą. Tarptautinių organizacijų metodiniuose leidiniuose pateikiami rekomenduojami elementai kuriant tvarią pranešimų apie pažeidimus sistemą[96].

 

Pranešimų būdai ir kanalai

 

Pranešimų kanalai turi būti aiškiai apibrėžti ir sudarantys galimybę optimaliu būdu priimti pranešimą, kadangi kitu atveju pranešėjas gali stokoti pasitikėjimo pranešimo kanalu, kaip patogia ir veiksminga priemone informacijai atskleisti.

Pranešėjų apsaugos sistemose paprastai įsteigiamas vienas ar daugiau pranešimų kanalų, kuriuos naudojant galima saugiai pateikti, atskleisti informaciją. Tokie kanalai dažnai būna skirti vidiniam informacijos atskleidimui, išoriniam atskleidimui kompetentingam subjektui ir išoriniam atskleidimui visuomenei ar žiniasklaidai.


 

Darbuotojai, kurie sužinojo apie neteisėtą veikimą turi turėti galimybę pirmiausiai pranešti organizacijos viduje, nesibaimindami galimo susidorojimo ar bet kokių neigiamų pasekmių jų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad atvira ir saugi galimybė pranešti apie neteisėtą ar netinkamą veikimą gali nutiesti kelią į atvirą organizacijos kultūrą tarp informaciją atskleidusio asmens ir organizacijos vadovybės.

Tokia organizacijos kultūra turi būti kuriama pirmiausia vadovybės pastangomis ir plisti bei būti palaikoma visoje organizacijoje. Organizacija turi veikti su prielaida, kad darbuotojai rodys gerą valią ir pateiks informaciją apie netinkamą veikimą, o vadovybė palaikys atokių asmenų drąsą atskleidžiant jų disponuojamą informaciją ir imsis reikalingų priemonių juos apsaugoti nuo neigiamų pasekmių bei atsakingai tirs bet kokius įtarimus apie netinkamą ar neteisėtą veikimą organizacijoje.

Tokiu būdu vadovybė, skatindama vidinius pranešimus, galėtų valdyti veiksmus, galinčius pakenkti organizacijos reputacijai ar padaryti žalą, jei darbuotojas atskleistų atitinkamą informaciją išoriniu kanalu.

Tačiau, nors darbdaviai turėtų palaikyti pranešėjus ir atsakingai reaguoti į jų pateiktą informaciją, ne visada taip nutinka realybėje. Tokiais atvejais pranešėjai dažnai bijo darbdavių abejingumo ir mano, kad nėra kito kelio, kaip tik informaciją pateikti į išorę, tikintis savalaikės reakcijos, kuri turės įtakos, kad neteisėtas veikimas būtų baigtas.

Tai, kad pranešėjai pasirenka išorinius informacijos atskleidimo kanalus gali aiškiai signalizuoti, kad organizacijoje vyrauja uždarumo kultūra ir, kad vadovybė nesiima reikiamų priemonių ir nesijaučia atsakinga, kad darbuotojai būtų apsaugoti.

Vidinių ir išorinių informacijos kanalų prieinamumas pranešėjui sudaro galimybę pasirinkti kaip ir kam pranešti jo turimą informaciją. Individualaus atvejo aplinkybės turėtų sąlygoti tinkamiausio pranešimo kanalo pasirinkimą. Tokių pranešimų kanalų turėtų būti ne vienas, kad pranešėjas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, galėtų pasirinkti tą pranešimo kanalą, kuriuo pasitiki.

Nepaisant to, abu (vidinis ir išorinis) lygiai (kanalai) turėtų veikti kartu, kad potencialūs pranešėjai turėtų pasirinkimo galimybę, kam jie norėtų atskleisti savo turimą informaciją. Taip pat pranešėjas turi turėti galimybę informaciją atskleisti išoriniu kanalu, jeigu ją atskleidus vidiniu kanalu jis nesulaukė adekvačios reakcijos per tam tikrą laiką ar nebuvo imtasi jokių reikalingų priemonių aiškinantis jo nurodytus faktus.

Be to, potencialūs pranešėjai turi turėti galimybę kreiptis į išorines priežiūros institucijas, praleidžiant ir nesinaudojant vidiniu informacijos atskleidimo mechanizmu, jei jie bijo ar turi pagrindo manyti, kad jiems nepavyks saugiai pasinaudoti organizacijoje esančiais pranešimų kanalais, kad jų anonimiškumas ar asmens duomenų konfidencialumas gali būti neužtikrintas, arba pažeidimai, apie kuriuos pranešė, bus dangstomi.

Tiesioginė prieiga prie išorinių kanalų taip pat gali būti reikalinga, kuomet reikia pranešti apie neišvengiamą grėsmę ar pavojų, o tai atlikti vidiniais kanalais būtų sudėtinga. Bet kuriuo atveju, nepaisant nuo pasirinktų informacijos atskleidimo kanalų, galimybė pranešėjui pačiam spręsti kam pateikti informaciją, sudaro objektyvesnes galimybes tai lengviau padaryti.

 
Jei organizacija turi atskirą pranešimų kanalą, rekomenduojama:

  1. Aiškiai nurodyti, kas yra atsakingas už šio kanalo priežiūrą, kas gauna ir tvarko jais gautą informaciją, kad pranešantys asmenys žinotų, ar jų pranešimo nesvarstys asmenys, apie kuriuos ir norima pranešti, žinotų, kad gali pasikliauti pranešimo kanalu. Turi būti išsaugomas objektyvumas, pranešančių asmenų pateikiami faktai ir įrodymai turi būti analizuojami nuosekliai ir objektyviai.
  2. Aiškiai nurodyti bei paaiškinti šio kanalo pobūdį, išaiškinant, ar asmuo gali pranešti anonimiškai, ko gali tikėtis kiekvienu konkrečiu atveju ir kuo skiriasi skirtingi pranešimų būdai tais atvejais, kai institucija priima pranešimus skirtingais pranešimų kanalais.
  3. Aiškiai pateikti informaciją apie tai, kaip bus saugoma informacija, susijusi su pranešimo autoryste. Tam, kad pranešantys asmenys pasitikėtų pranešimų kanalais, jie turi aiškiai suvokti, kad jų asmens duomenys bus saugomi, kad apie tai, jog jie pranešė, nesužinos netinkami asmenys.
  4. Nurodyti, ar pranešėjams bus teikiamas grįžtamasis ryšys ir kokiu būdu jis bus teikiamas. Gaunami pranešimai apie galimus korupcijos ir etikos pažeidimo atvejus turi būti tiriami laiku ir atsižvelgiant į organizacijos nustatytas procedūras, o pranešantys asmenys visais atvejais turi aiškiai suvokti, ar gali tikėtis, kad jie bus informuoti apie tyrimo rezultatus ar eigą.

 

Darbuotojų sąmoningumo didinimas

 

Pažymėtina, kad sąmoningumo didinimas yra labai svarbus pranešėjų apsaugos sistemos elementas, leidžiantis keisti požiūrį į pranešėjus, šalinti neigiamą požiūrį ir nuostatas dėl pranešimų teikimo apie neteisėtą ar nesąžiningą elgesį. Taigi, sutariama, kad atvira organizacinė kultūra ir pranešėjų apsaugos teisinis reglamentavimas turi būti stiprinami sąmoningumo didinimo priemonėmis, bendravimu, mokymais ir atitinkamais organizacijoje vykstančių procesų vertinimais. Aiškių ir efektyvių komunikavimo su darbuotojais metodų naudojimas gali sąlygoti abipusio pasitikėjimo tarp darbdavio ir darbuotojo atsiradimą, taip pat leidžia darbuotojui aiškiai žinoti kokiu būdų jam būtų taikomas pranešėjo apsaugos mechanizmas ir organizacijoje taikomos apsaugos priemonės, tokiu būdu paskatinant jį jaustis neabejingu organizacijoje vykstantiems neteisėtiems ar nesąžiningiems veiksmams.

Siekiant, kad apsaugos mechanizmas tinkamai funkcionuotų ir atitiktų jo paskirtį, organizacija turi reguliariai peržvelgti jų įdiegtas ir taikomas pranešėjų apsaugos sistemas, įvertindama jų įgyvendinimo efektyvumą. Jei reikalinga, tobulinti vidinį reglamentavimą optimizuojant minėtą sistemą, kad nustatytos spragos būtų pašalintos.

 

Ką daryti susidūrus su korupcijos atvejais užsienyje?

 

Jei Lietuvos įmonė ar jos darbuotojas susiduria su korupcija kitoje šalyje, kur, pavyzdžiui, tai įmonei padaromi ženklūs nuostoliai dėl to, kad konkurentai moka kyšius, arba jei užsienio valstybės pareigūnas reikalauja kyšio, apie tai turi būti pranešta STT ar Lietuvos ambasadai (žiūrėti Priedą Nr. 7). Pranešėjas gali pasirinkti, kur pranešti apie netinkamą elgesį ar nepageidautinas situacijas – institucijoms Lietuvoje ar užsienyje.

Kai kurios šalys turi savo tvarką, kaip elgtis atskleidžiant korupcijos atvejus, kuria gali pasinaudoti užsienyje veikiančių Lietuvos įmonių darbuotojai. Pavyzdžiui, JAV vertybinių popierių biržos komisija turi atskleidimo sistemą, pagal kurią pranešėjui priklauso premija, jeigu pateikta informacija prisidėjo prie ekonominio nusikaltimo išaiškinimo.


 

[96] https://www.unodc.org/documents/corruption/Publications/2013/13-84498_Ebook.pdf