6.12. Pranešimo mechanizmas ir pranešėjų apsauga

Vieno teisinio pranešėjų (angl. whistleblowers) apibrėžimo nėra – tačiau šie asmenys visada siejami su pranešimais apie darbovietėje pastebėtus pažeidimus. Kitaip tariant, pranešėjai yra asmenys, kurie dėl savo darbo pobūdžio pastebi įvairius (įskaitant ir korupcinius) pažeidimus, bet kartu būtent dėl to, kad dirba tose vietose, apie kurias ir praneša, susiduria su kitokio pobūdžio galimomis neigiamomis pasekmėmis nei kiti pranešantys asmenys.

Pranešėjai gali būti persekiojami savo darbe ar net atleisti, nors dažnai savo pranešimais gali užkirsti kelią nusikaltimams ar net nelaimėms. Tuo tarpu, būtent tokie asmenys paprastai turi vertingos „vidinės“ informacijos, ypač, kai kalbame apie labai specifinių žinių reikalaujančias sritis, taip pat rengiant sutartis, dalyvaujant įvairiuose pirkimų ar paslaugų teikimo konkursuose arba korupciją tokiose ekspertinių žinių reikalaujančiose srityse, kaip sudėtingų infrastruktūros projektų statyba ar aukštosios technologijos. Būtent dėl šių priežasčių jų suteikiama informacija gali būti labai vertinga ir padėti užkirsti kelią rimtiems nusikaltimams ar nelaimėms.

Tarptautinė darbo organizacija pranešėjų daromą pranešimą apibrėžia kaip „Esamų arba buvusių darbuotojų pranešimą apie neteisėtą, netinkamą, pavojingą ar neetišką darbdavių veikimą“.

Įvairios tarptautinės organizacijos išskiria pranešėjus kaip asmenis, kuriems reikalinga speciali teisinė apsauga. Vis daugiau valstybių priima jiems apsaugoti skirtus specialiuosius įstatymus arba keičia jau esančius teisės aktus taip, kad pranešėjai jaustųsi saugiau, bent jau teisiškai.

Lietuvos teisės sistemoje pranešėjo terminas įtvirtintas 2017 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą Nr. XIII-804. Pranešėju laikomas asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju.

Efektyvūs pranešimų apie neetišką elgesį, sukčiavimą ir korupciją mechanizmai yra svarbūs sukčiavimo ir korupcijos prevencijai, su tuo susijusių įmonės rizikų valdymui ir užkardymui. Galimybė saugiai ir paprastai pranešti apie galimus korupcijos atvejus – itin svarbi kovos su korupcija dalis. Tačiau kol kas tik reta verslo organizacija Lietuvoje aiškiai viešai skatina apie pastebėtą neetišką ar galimai korumpuotą elgesį pranešti savo darbuotojus. Tuo tarpu būtent organizacijoje dirbantys darbuotojai paprastai geriausiai išmano su jų darbo specifika susijusias rizikas, iš arti mato kolegų elgesį ir gali laiku informuoti apie galimą sukčiavimą, korupciją ar kitą neteisėtą elgesį.

Vidinis pranešimų kanalas su aiškiais saugumo standartais bei aiški vadovų pozicija, skatinanti pranešti apie pastebėtus pažeidimus, gali tapti veiksminga priemone užtikrinti geresnį vidinių rizikų valdymą. Tarptautinių organizacijų metodiniuose leidiniuose pateikiami rekomenduojami elementai kuriant tvarią pranešimų apie pažeidimus sistemą[101].

Pranešėjų apsaugos nacionalinis reglamentavimas

Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą Nr. XIII-804 (toliau – Pranešėjų apsaugos įstatymas), kuris įsigalios 2019 m. sausio 1 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos iki 2018 m. gruodžio 31 d. įpareigotos priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymėtina, kad šio įstatymo nuostatos taikytinos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.

Iki minėto įstatymo priėmimo Lietuvoje buvo juntamas pranešėjų apsaugos teisinio reguliavimo trūkumas. Apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nebuvo pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturėjo aiškių teisinių apsaugos priemonių.

Pranešėjų apsaugos įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose (pagal šį įstatymą, įstaiga – viešasis ar privatusis juridinis asmuo, kita organizacija, užsienio juridinio asmens organizacija ar organizacijos padalinys) pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.

Pranešėjų apsaugos įstatyme pateikiama pranešėjo sąvoka apibrėžiama gana plačiai. Taip pat apibrėžiama, kaip šio įstatymo kontekste suprantamas pažeidimas ir pateikiamas pažeidimų, apie kuriuos gali būti teikiama informacija, sąrašas, kuris, atsižvelgiant į galimų pažeidimų įvairovę, nėra baigtinis. Taigi, pranešti bus galima ne tik apie korupcinio pobūdžio pažeidimus.

Įstatymas nustato, kad kompetentinga institucija, kuri atsakinga už pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems proceso koordinavimą, yra Lietuvos Respublikos prokuratūra.

Viena iš pranešėjus pranešti apie teisės pažeidimus atgrasančių aplinkybių yra gresianti civilinė atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo. Pranešėjui gali tekti atlyginti žalą, jeigu jis neįrodys, kad paskleista informacija apie asmenį yra teisinga. Todėl įstatyme įtvirtinta nuostata, kad asmeniui dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo neatsiranda jokia sutartinė ar deliktinė atsakomybė, taip pat atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo, dėl šmeižto, jeigu, šio įstatymo nustatyta tvarka teikdamas informaciją apie pažeidimą, jis pagrįstai manė, kad teikia teisingą informaciją. Toks asmuo už žalą, atsiradusią dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo, atsako tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad asmuo negalėjo pagrįstai manyti, kad jo teikiama informacija yra teisinga.

Siekiant, kad nebūtų piktnaudžiaujama įstatymo nuostatomis ir būtų apsaugoti kiti ypač svarbūs teisiniai gėriai, įstatyme įtvirtintas saugiklis, nustatantis, kad žinomai melagingos informacijos, taip pat informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, arba informacijos, kuri yra saugoma kaip profesinė paslaptis, pateikimas asmeniui garantijų pagal šį įstatymą nesuteikia.

Įstatyme pateikiamas pagrindinių pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių sąrašas:

•      saugių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų užtikrinimas;

•      asmens konfidencialumo užtikrinimas;

•      draudimas daryti neigiamą poveikį asmeniui, pateikusiam informaciją apie pažeidimus;

•      teisė gauti atlyginimą už vertingą informaciją;

•      teisė gauti kompensaciją;

•      nemokamos teisinės pagalbos užtikrinimas;

•      atleidimas nuo atsakomybės.

Apibrėžiama, kam ir nuo kada šios priemonės gali būti taikomos, detalizuojama minėtų priemonių esmė, turinys ir taikymas.

Įstatyme įtvirtintas draudimas prieš asmenį, kuris pateikė informaciją apie pažeidimą, imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigas, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones, kurių sąrašas nėra baigtinis, ir būtų taikomas ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir kitiems įstaigos darbuotojams.

Siekiant motyvuoti asmenis pranešti, įstatyme numatyta galimybė finansiškai skatinti pranešėjus. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pranešėjui tik pateikus pranešimą ir dar nebaigus jo tyrimo, jis jau gali patirti neigiamą poveikį ar neigiamas pasekmes, siekiant sušvelninti pranešėjo praradimus ar patiriamą neigiamą poveikį, įstatyme nurodyta galimybė, atsižvelgiant į pranešėjo motyvuotą prašymą, jam skirti atitinkamo dydžio kompensaciją, kurios skyrimo tvarką nustatyti įgaliota Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

 

Pranešimų būdai ir kanalai

Diskusijose vieningai sutariama, kad pranešimų kanalai turi būti aiškiai apibrėžti ir sudarantys galimybę optimaliu būdu priimti pranešimą, kadangi kitu atveju pranešėjas gali stokoti pasitikėjimo pranešimo kanalu, kaip patogia ir veiksminga priemone informacijai atskleisti.

Pranešėjų apsaugos sistemose paprastai įsteigiamas vienas ar daugiau pranešimų kanalų, kuriuos naudojant galima saugiai pateikti, atskleisti informaciją. Tokie kanalai dažnai būna skirti vidiniam informacijos atskleidimui, išoriniam atskleidimui kompetentingam subjektui ir išoriniam atskleidimui visuomenei ar žiniasklaidai.

 

Naujai priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas taip pat nustato tris informacijos apie pažeidimus pateikimo būdus: informacijos pateikimas įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą; kompetentingai institucijai tiesiogiai; viešai.

Darbuotojai, kurie sužinojo apie neteisėtą veikimą, turi turėti galimybę pirmiausia pranešti organizacijos viduje, nesibaimindami galimo susidorojimo ar bet kokių neigiamų pasekmių jų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad atvira ir saugi galimybė pranešti apie neteisėtą ar netinkamą veikimą gali nutiesti kelią į atvirą organizacijos kultūrą tarp informaciją atskleidusio asmens ir organizacijos vadovybės.

Tokia organizacijos kultūra turi būti kuriama pirmiausia vadovybės pastangomis ir plisti bei būti palaikoma visoje organizacijoje. Organizacija turi veikti tikėdamasi, kad darbuotojai rodys gerą valią ir pateiks informaciją apie netinkamą veikimą, o vadovybė palaikys atokių asmenų drąsą atskleidžiant jų disponuojamą informaciją ir imsis reikalingų priemonių juos apsaugoti nuo neigiamų pasekmių bei atsakingai tirs bet kokius įtarimus apie netinkamą ar neteisėtą veikimą organizacijoje.

Tokiu būdu vadovybė, skatindama vidinius pranešimus, galėtų valdyti veiksmus, galinčius pakenkti organizacijos reputacijai ar padaryti žalą, jei darbuotojas atskleistų atitinkamą informaciją išoriniu kanalu.

Tačiau, nors darbdaviai turėtų palaikyti pranešėjus ir atsakingai reaguoti į jų pateiktą informaciją, ne visada taip nutinka. Tokiais atvejais pranešėjai dažnai bijo darbdavių abejingumo ir mano, kad nėra kito kelio, kaip tik informaciją pateikti į išorę, tikintis savalaikės reakcijos, kuri turės įtakos, kad neteisėtas veikimas būtų baigtas.

Tai, kad pranešėjai pasirenka išorinius informacijos atskleidimo kanalus, gali aiškiai signalizuoti, kad organizacijoje vyrauja uždarumo kultūra ir vadovybė nesiima reikiamų priemonių ir nesijaučia atsakinga, kad darbuotojai būtų apsaugoti.

Vidinių ir išorinių informacijos kanalų prieinamumas pranešėjui sudaro galimybę pasirinkti, kaip ir kam pranešti jo turimą informaciją. Individualaus atvejo aplinkybės galėtų lemti tinkamiausio pranešimo kanalo pasirinkimą. Tokių pranešimų kanalų turėtų būti ne vienas, kad pranešėjas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, galėtų pasirinkti tą pranešimo kanalą, kuriuo pasitiki.

Taigi, vienas iš svarbiausių efektyvios pranešimų apie teisės pažeidimus sistemos principų yra patikimi, lengvai prieinami bei aiškūs pranešimų apie pažeidimus pateikimo kanalai (Europos Tarybos Ministrų komiteto 2014 m. balandžio 30 d. priimtos rekomendacijos CM/Rec(2014)7 dėl pranešėjų apsaugos 14 punktas). Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad viešojo ir privataus sektoriaus įstaigose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir reikalavimais, turės būti diegiami vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalai ir užtikrinamas jų funkcionavimas. Pažymėtina, kad iš įstatymo normų išplaukia principinė nuostata, jog, nesant išimtinių aplinkybių, pirmiausia informacija turėtų būti teikiama įstaigoje per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą. Verta pažymėti, kad abu (vidinis ir išorinis) lygiai (kanalai) turėtų veikti kartu, kad potencialūs pranešėjai turėtų pasirinkimo galimybę, kam jie norėtų atskleisti savo turimą informaciją. Taip pat pranešėjas turi turėti galimybę informaciją atskleisti išoriniu kanalu, jeigu ją atskleidus vidiniu kanalu jis nesulaukė adekvačios reakcijos per tam tikrą laiką ar nebuvo imtasi jokių reikalingų priemonių aiškinantis jo nurodytus faktus.

Be to, potencialūs pranešėjai turi turėti galimybę kreiptis į išorines priežiūros institucijas, praleidžiant ir nesinaudojant vidiniu informacijos atskleidimo mechanizmu, jei jie bijo ar turi pagrindo manyti, kad jiems nepavyks saugiai pasinaudoti organizacijoje esančiais pranešimų kanalais, kad jų anonimiškumas ar asmens duomenų konfidencialumas gali būti neužtikrintas, arba pažeidimai, apie kuriuos pranešė, bus dangstomi.

Naujojo Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje išvardijami konkretūs atvejai, kai asmuo gali, neteikdamas informacijos per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, kreiptis tiesiogiai į kompetentingą instituciją[2]. Taip pat, kai asmeniui tampa žinomi galbūt daromos ar padarytos nusikalstamos veikos požymiai, pranešimas turi būti teikiamas kompetentingai institucijai. Tiesioginė prieiga prie išorinių kanalų taip pat gali būti reikalinga, kai reikia pranešti apie neišvengiamą grėsmę ar pavojų, o tai atlikti vidiniais kanalais būtų sudėtinga. Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, jog viešai informacija apie pažeidimą gali būti teikiama norint pranešti apie gresiantį pavojų žmonių gyvybei, visuomenės sveikatai ar aplinkai, kai siekiant užkirsti kelią tokiai grėsmei būtina imtis skubių veiksmų ir dėl laiko stokos nėra galimybių apie pažeidimą pranešti kitais būdais arba kitais būdais pranešus apie pažeidimą nebuvo laiku imtasi reikiamų veiksmų.

Bet kuriuo atveju, nepaisant pasirinktų informacijos atskleidimo kanalų, galimybė pranešėjui pačiam spręsti, kam pateikti informaciją, sudaro objektyvesnes galimybes tai lengviau padaryti.

 
Kol nėra Vyriausybės patvirtintos tvarkos dėl vidinių informacijos apie pažeidimus teikimo kanalų diegimo ir funkcionavimo, organizacijoms, turinčioms atskirą pranešimų kanalą, rekomenduojama:

1.      Aiškiai nurodyti, kas yra atsakingas už šio kanalo priežiūrą, kas gauna ir tvarko jais gautą informaciją, kad pranešantys asmenys žinotų, ar jų pranešimo nesvarstys asmenys, apie kuriuos ir norima pranešti, žinotų, kad gali pasikliauti pranešimo kanalu. Turi būti išsaugomas objektyvumas, pranešančių asmenų pateikiami faktai ir įrodymai turi būti analizuojami nuosekliai ir objektyviai.

2.      Aiškiai nurodyti bei paaiškinti šio kanalo pobūdį, išaiškinant, ar asmuo gali pranešti anonimiškai, ko gali tikėtis kiekvienu konkrečiu atveju ir kuo skiriasi skirtingi pranešimų būdai tais atvejais, kai institucija priima pranešimus skirtingais pranešimų kanalais.

3.      Aiškiai pateikti informaciją apie tai, kaip bus saugoma informacija, susijusi su pranešimo autoryste. Tam, kad pranešantys asmenys pasitikėtų pranešimų kanalais, jie turi aiškiai suvokti, kad jų asmens duomenys bus saugomi, kad apie tai, jog jie pranešė, nesužinos netinkami asmenys.

4.     Nurodyti, ar pranešėjams bus teikiamas grįžtamasis ryšys ir kokiu būdu jis bus teikiamas. Gaunami pranešimai apie galimus korupcijos ir etikos pažeidimo atvejus turi būti tiriami laiku ir atsižvelgiant į organizacijos nustatytas procedūras, o pranešantys asmenys visais atvejais turi aiškiai suvokti, ar gali tikėtis, kad jie bus informuoti apie tyrimo rezultatus ar eigą.

 

Darbuotojų sąmoningumo didinimas

Pažymėtina, kad sąmoningumo didinimas yra labai svarbus pranešėjų apsaugos sistemos elementas, leidžiantis keisti požiūrį į pranešėjus, šalinti neigiamą požiūrį ir nuostatas dėl pranešimų teikimo apie neteisėtą ar nesąžiningą elgesį. Taigi, sutariama, kad atvira organizacinė kultūra ir pranešėjų apsaugos teisinis reglamentavimas turi būti stiprinami sąmoningumo didinimo priemonėmis, bendravimu, mokymais ir atitinkamais organizacijoje vykstančių procesų vertinimais. Aiškių ir efektyvių komunikavimo su darbuotojais metodų naudojimas gali lemti abipusio pasitikėjimo tarp darbdavio ir darbuotojo atsiradimą, taip pat leidžia darbuotojui aiškiai žinoti, kokiu būdu jam būtų taikomas pranešėjo apsaugos mechanizmas ir organizacijoje taikomos apsaugos priemonės, taip paskatinant jį jaustis neabejingu organizacijoje vykstantiems neteisėtiems ar nesąžiningiems veiksmams.

Siekdama, kad apsaugos mechanizmas tinkamai funkcionuotų ir atitiktų jo paskirtį, organizacija turi reguliariai peržvelgti jų įdiegtas ir taikomas pranešėjų apsaugos sistemas, įvertindama jų įgyvendinimo efektyvumą. Jei reikalinga, tobulinti vidinį reglamentavimą optimizuojant minėtą sistemą, kad nustatytos spragos būtų pašalintos.

 

Ką daryti susidūrus su korupcijos atvejais užsienyje?

Jei Lietuvos įmonė ar jos darbuotojas susiduria su korupcija kitoje šalyje, pavyzdžiui, kai įmonei padaromi ženklūs nuostoliai dėl to, kad konkurentai moka kyšius, arba jei užsienio valstybės pareigūnas reikalauja kyšio, apie tai turi būti pranešta STT ar Lietuvos ambasadai (žr. 7 priedą). Pranešėjas gali pasirinkti, kur pranešti apie netinkamą elgesį ar nepageidautinas situacijas – institucijoms Lietuvoje ar užsienyje.

Kai kurios šalys turi savo tvarką, kaip elgtis atskleidžiant korupcijos atvejus, kuria gali pasinaudoti užsienyje veikiančių Lietuvos įmonių darbuotojai. Pavyzdžiui, JAV vertybinių popierių biržos komisija turi atskleidimo sistemą, pagal kurią pranešėjui priklauso premija, jeigu pateikta informacija prisidėjo prie ekonominio nusikaltimo išaiškinimo.

 



[101] Prieiga internete: https://www.unodc.org/documents/corruption/Publications/2013/13-84498_Ebook.pdf.
[102] 1) pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui; 2) būtina kuo skubiau užkirsti kelią pažeidimui ar jį nutraukti, nes gali atsirasti didelė žala; 3) vadovaujantys, su įstaiga darbo arba tarnybos ar sutartiniais santykiais siejami asmenys patys galbūt daro ar yra padarę pažeidimus; 4) informacija apie pažeidimą buvo pateikta per vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, tačiau atsakymas nebuvo gautas arba nebuvo imtasi veiksmų reaguojant į pateiktą informaciją, arba priemonės, kurių buvo imtasi, buvo neveiksmingos; 5) yra pagrindas manyti, kad, pateikus informaciją apie pažeidimą vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu, pranešėjo anonimiškumas ar asmens konfidencialumas gali būti neužtikrintas arba bus siekiama pažeidimą, apie kurį pranešta, nuslėpti; 6) įstaigoje nėra veikiančio vidinio informacijos apie pažeidimus teikimo kanalo; 7) asmuo negali pasinaudoti vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu, nes jo su įstaiga nebesieja darbo, tarnybos ar kiti teisiniai santykiai.